Parašė M Rajaque Rahman; foto Namita Malik
Visuomenėje, kurioje mokyklos reitinguojamos plaukiojimo baseinų ir kambarių, turinčių oro kondicionierius, skaičiumi, šios mokyklos gali net neturėti teisės būti viena iš jų. Pažiūrėjus pagal vietovės, kurioje jos yra, padėtį, šios mokyklos yra vieninteliai vilties spinduliai ateinančiai kartai. Tai yra kiekvienos iš 41 nemokamų mokyklų, organizuotų Gyvenimo meno labiausiai nutolusiose vietovėse Šiaurės rytų Indijos Tripuros valstijoje, istorija. Šios mokyklos ne tik suteikia nemokamą išsilavinimą vargingai gyvenantiems vaikams, bet veikia kaip suburiantys taškai toli siekiantiems visuomenės pasikeitimams vietovėse, kur jos yra išsidėstę. Šios mokyklos teikia visaapimantį (holistinį) išsilavinimą ir susitelkia į žmogiškų vertybių skiepijimą, nes tai tėra vieinintelis būdas ilgalikiam vystymuisi. Mokyklos labai trokšta ugdymą padaryti prieinamą pirmos kartos mokiniams, kaip priemonę staigiam bendruomenės pasikeitimui.
“Ši mokykla sukėlė stiprų vaikų pasikeitimą šioje vietovėje. Sužydėjo ne vien jų talentai, bet taip pat jie auga labai gerai elgdamiesi. Mes nei vienu požiūriu negalime lyginti šios mokyklos su tomis, kurias organizuoja vyriausybė.” Taip komentuoja Amar Sing Jamatia, vietinė Vakarų Kufilongo Pietų Tripuroje lyderė, kur įsikūrusi viena iš mokyklų, atspindinti vietinių, kurie gauna naudos iš šių mokyklų, jausmus. 41 mokykla moko 1 855 vaikus visoje valstijoje. Visi patogumai, įskaitant uniformas, knygas, krepšius ir vidurdienio valgį teikiami visiškai nemokamai. Rėmėjų aukos kaimo ugdymo tikslui yra pagrindas pasikeitimui, vyskatnčiam kaimiškoje Tripuroje.
Ugdymas ties nutaikytu ginklu
Šios mokyklos yra labiausiai nutlosiuse Tripuros vietovėse. “Dauguma šių Tripuros kaimų išliko atsilikę, nes juos apėmė sukilimas nuo 2000 iki 2008 metų. Niekas nedrįso rizikuoti šiuose rajonuose, nes buvo pagrobimo ir nužudymo atvejų," aiškina Swapan Patari, Gyvenimo meno savanoris, kuris prižiūri šių mokyklų veikimą visoje valstijoje. Net Gyvenimo meno savanoriai turėjo rizikuoti savo gyvybėmis. Debabrata Banik, kuri koordinuoja mokyklų projektą Tripuroje, atsimena bauginantį nutikimą, su kuriuo susidūrė, kai ji dirbo kurdama mokyklą Malsūmparoje Udaipuro skyriuje Pietų Tripuroje. “Man liepė gauti ‘leidimą’ iš ‘galingo kaimo asmens’ pradėti mokyklą. Kai aš nuėjau susitikti su juo, jis sėdėjo pasidėjęs šalia AK47 šautuvą. Tada aš suvokiau, kad jis buvo Genties nacionalinio išsivadavimo fronto lyderis, kuris buvo įsitraukęs į ginkluotą judėjimą vietovėje. Nors jo pradinė poza iš tiesų išgąsdino mane, jis dave ‘leidimą’, sakydamas, kad jie neužgaus nei vieno, kurio noras daryti gera kaimui.”
Mokant juos svajoti
Daugiau nei ginklai trukdė tėvų suvokimo trūkumas, su kuriuo Gyvenimo menas turėjo kovoti, kad pradėtų veikti mokyklos. Mokyklos išsidėstę vietovėse, kuriose vyrauja bežemiai ir neraštingi darbininkai. Taigi vaiko išsimokslinimas nėra pirmenybė tėvams. Yra daug vaikų, kurie iš viso nelanko mokyklos. Daug jų verčiami dirbti laukuose arba rūpintis savo jaunesniais broliais ir sesrimis, kai tėvai išeina į laukus. Dar daugiau reikalai mokyklose, kurias organizuoja vyriausybė, yra didelis atsisakymo motyvas tėvams. “Mokytojai neateina į vyriausybines mokyklas. Vaikai eina ten tik dėl maisto, kurį duoda pietums. Todėl mes nejautėme reikalo siųsti vaikus ten,” sako Manoj Kanti Chiran, bežemis darbininkas ir tėvas dviejų vaikų. “Dabar mokykla, kurią organizuoja Gyvenimo menas, suteikia tikrą išsimokslinimą mūsų vaikams, ir mes turime šviesios jų ateities viltį,” jis priduria tapšnodamas savo sūnų, kuris mokosi I klasėje Šri Šri Sėva Mandir Gularibaryje, Vakarų Tripuroje. Ši mokykla suteikė jam tiek daug pasitikėjimo ugdymu, kad šiandien jis svajoja, kad jo sūnus taps gydytoju. “Nėra žalos bent svajoti,” sumurma jis tyliai.
Šito fone įtikinti tėvus siųsti savo vaikus į mokyklą nebuvo lengva užduotis. "Iš pradžių mes ėjome per namus įtikinti tėvus. Jie nematė prasmės siųsti savo vaikų į vyriausybės valdomas vidurines mokyklas, kuriose yra šeši mokytojai 14-ai klasių," aiškina Buda Kumar, trisdešimtmetė Gyvenimo meno juvačarja (jaunimo lyderė), kuri prižiūri kasdienius mokyklos reikalus Gularibaryje.
Laimint širdis
"Mūsų didžiausias privalumas buvo tai, kad tėvai klausė mūsų dėl veiklos, kurią mes atlikome ne mokyklos srityse, tokiose kaip medicininės stovyklos, sveikatos ir higienos kampanijos," aiškina Šamčaran Debverma, kitas juvačarja iš Gularibari. Vietos žmonės taip juo tiki, kad net ragina jį dalyvauti vietiniuose rinkimuose.
"Mūsų Nav Čėtna Švirs (stresų palengvinimo stovyklos), kurios buvo rengiamos kaimiečiams prieš atidarant mokyklas, suvaidino pagrindinį vaidmenį keičiant mąstyseną. Šios stovyklos padėjo suvokti, kad išsilavinimas gali pakeisti jų likimą. Šio naujai atrasto supratimo tarp tėvų dėka, mūsų mokyklas lanko daugiau nei 80% ir beveik nėra mokinių, metusių mokyklą," sako Debabrata Banik. "Daugelyje vietų, mes pradėjome mokyklą dėl tėvų reikalavimo," jis prideda. "Tėvai tikrai mus gerbia kaip mokytojus, ir tai rodo, kad jie dabar vertina savo vaikų išsimokslinimą," priduria Utam Debnat, kuris moko Vakarų Kupilongo (Pietų Tripuros) mokykloje. Gourangatiloje, Vakarų Tripuroje, tėvai tapo tokie motyvuoti išmokslinti savo vaikus, kad jie samdo transportą nuvešti vaikus į mokyklą, išleisdami 200 rupijų per mėnesį. Kai kuriose mokyklose, galima pamatyti 60-mečius, ateinančius iš tolimų kaimų pasiimti savo anūkų.
Lygūs partneriai
Įdomu, kad šią tylią žinių revoliuciją veda moterys. Daugelyje mokyklų galima pamatyti eiles moterų, laukiančių, kada užsidarys mokykla, ir vedančių savo globotinius namo. Kai kuriais atvejais jos sėdi visą dieną tiesiog tam, kad įsitikintų, ar vaikai lieka mokykloje.
Bet vyrai nedaug atsilieka. Jie prisideda kitokiu lygiu, kad įsitikintų, kad nauja karta įgyja gerą išsilavinimą. Vienur jie paruošia žemę, kitur patys stato mokyklos pastatus, ir dar kitose jie remia mokytojų ruošimą. Gourangatiloje vietinis klubas paaukojo visą žemę anksčiau atidėtą Šri Šri Sėva Mandir. Ir Išanpure (Vakarų Tripuroje) mokykla veikia vietiniame klubo pastate. "Šis pastatas buvo pastatytas vietiniam klubui, bet iš klubo nebuvo daug naudos. Todėl mes pasiūlėme jį Gyvenimo meno mokyklai. Ir šiandien mokykla labai keičia ir padeda vietovės augimui," dalijasi Nirmal Das, Naujų žvaigždžių klubo sekretorius. Šantinagare Vakarų Tripuros Kovai skyriuje naujas mokyklos pastatas buvo pastatytas remiant vietiniams.
Kaip šie neišsimokslinę tėvai pamato, kad išsimokslinimas gali pakeisti jų kaimo veidą ir tampa motyvuoti net išsiskirti su savo pačių namais? "Kai nebuvo mokyklos, kaimo vaikai nuo mažens įsitrukdavo į visokias blogybes. Todėl aš paaukojau savo namą, kad būtų įkurta mokykla," atskleidžia Sunai Baktamal Malsūm iš Malsūmpara kaimo. "Vargu kas nors kaime yra išsimokslinęs, taigi išsimokslinimas nebuvo prioritetu kaimiečiams. Vyriausybinės mokyklos uždarytos dėl mokytojų ir mokinių trūkumo," sako jis, tarsi padėtų gvildenti galvosūkį.
"Po Gyvenimo meno Jaunimo lyderių ruošimo programos aš sutikau Gurudži (Šri Šri Ravi Šankarą), kai jis atvyko į Arunačal Pradeš 2008-ais metais. Kreipdamasis į kaimo jaunimo susirinkimą, kuriame aš dalyvavau, Šri Šri ragino mus susitelkti į mokyklų pradėjimą mūsų vietovėse. Įkvėptas jo aš nutariau pradėti mokyklą savo kaime. Didžiausia problema buvo tinkamo pastato suradimas. Galiausiai aš nutariau paaukoti savo namą. Pradžioje mes turėjo labai nedaug vaikų, bet dabar mes turime daugiau nei 75 vaikus," priduria jis.
Klasė atskirai
Kiekvienas tėvas patenkintas ugdymo kokybe, kurią Gyvenimo meno mokyklos įvedė į Tripuros kaimą. "Mes neturime patogumų, kuriuos girdime miestus turint, bet ugdymo lygis šioje mokykloje yra toks geras, kad mes jaučiame, kad gyvename išsivystytame mieste," sako Sapna Deb iš Šantinagaro. Ši ponia giliai emociškai prisirišus prie mokyklos. Ji neturėjo vaikų aštuonis metus po santuokos. Šiandien jos duktė yra keturių metų ir lanko Gyvenimo meno mokyklą.
Ar emociškai prisirišęs ar ne, kiekvienas be galo tiki šiomis mokyklomis. Nuo vieno kaimo į kitą, nuo vienos mokyklos į kitą, visada gali pastebėti nepakartojamą pasikeitimą. "Vaikai, kurie lankė Gyvenimo meno mokyklą išmoksta kalbėti angliškai. Valstybinėse mokyklose mokoma tik gimtąja kalba," sako Sataranjan Debverma, kurios duktė mokosi vaikų lopšelyje Gularibari mokykloje. "Šios mokyklos mokiniai yra kitokie. Skirtingai nei mokiniai vyriausybinėse mokyklose, jie taip pat mokosi namuose, nes mokytojai mokymasį padarė įdomų," šmaikštauja Sandživ Das, kurios sūnus mokosi II klasėje Gyvenimo meno mokykloje, esančioje Bagabasoje, vakarų Tripuroje.
"Gyvenimo menas atnešė kokybišką švietimą į šią vietovę," sako Kadžalrani Debverma, Šantinagaro Pančajato narė. "Šios mokyklos dėka visos kaimo šeimos turi galimybę į kokybišką ugdymą taip pat ir angliškoje terpėje, kas nekėlė klausimų kaimiečiams. Bendras vaikų vystymasis yra nuostabus," pritaria Rabindra Duta, vietinio Pančajato Pradhan.
"Čia net I klasės vaikai sugeba giedoti Nacionalinį himną, kai tuo tarpu IV klasės mokiniai vyriausybinėse mokyklose negali," sako Amar Sing iš Vakarų Kufilongo. "Gyvenimo meno mokyklai čia sekasi taip gerai, kad vyriausybinė mokykla tampa beveik tuščia. Taigi, kad išsaugotų savo pozicijas, mokytojai įsitraukia į dezinformaciją ir bando atkalbėti tėvus, kad nesiųstų vaikų į šią mokyklą," priduria jis. Iš kitos pusės daug vyriausybiių mokyklų tobulėja dėl konkurencijos. "Daug Anganvadi centrų mūsų vietovėse vėl tapo aktyvūs dėl konkurencijos," raportuoja Samir Mazumdar, vietinis lyderis iš Kalši Pietų Tripuroje.
Visaapimanti (Holistinė) pamoka
Daugiau nei vien geras išsimokslinimas žmonių širdis traukia bendras vaikų, kurie lanko Gyvenimo meno mokyklas, augimas. "Čia be gero išsimokslinimo dėmesys kreipiamas į bendrą vaiko vystymąsi. Taip pat mokoma menų, jogos ir meditacijos. Didžiausia pažanga matoma jų elgsenoje ir disciplinoje. Tai yra nuostabu, nes šių vaikų namuose nėra palankios atmosferos," mano Sudagšu Das, absolventas, kuris dėstė paskutinius keturis metus Gourangatilos mokykloje. Jis mimi toli siekiančius pokyčius kaip priežastį, dėl kurios dirba mokykloje, nepriklausomai nuo ilgesnių darbo valandų už mažesnį atlyginimą. Jis nėra vienas, įkvėptas nueiti papildomą kilometrą dėl šviesesnės kaimiškosios Tripuros ateities.
Kai kuriose mokyklose, mokytojai atvyksta iš tolimų vietų. Pranab Mandy, kuri moko Malsūmpara mokykloje, važiuoja dviračiu 20 km kiekvieną dieną. "Vaikai čia žymiai labiau atsidengia aplinkoje be įtampų," priduria Sudangšu. Ir šis atsidengimas matomas. "Aš išėjau į pensiją po 35 mokymo valstybinėje mokykloje metų. Bet aš negalėjau sukelti tokio pasikeitimo, kurio liudininkais yra čia besimokantys vaikai. Ugdymo lygis yra žymiai aukštesnis ir skiriasi tvarka. Čia vaikai išmoksta prisiimti už save atsakomybę," pastebi Sušil Čandra Deb, kuri yra atsakingas asmuo Gourangatilos mokykloje.
Nauda ne vien mokykloje
Taip pat yra geroji ekonominė pusė šiai paprastų žmonių revoliucijos istorijai, atsiskleidžiančiai Tripuroje. Šios mokyklos ne tik suteikia nemokamą ugdymą, bet taip pat virsta dideliu laiko sutaupymu tėvams. "Jei mes norime siųsti savo vaikus į gerą mokyklą, mums reikės išleisti bent 50 rupijų per dieną transportui. Ši mokykla padeda mums sutaupyti tuos pinigus," skaičiuoja Džaianta Mazumdar, trumpalaikė draudimo agentė, kurios duktė mokosi mokykloje Kalsyje. Nėra perteklinio biudžeto tame, nes dauguma Gyvenimo meno mokyklų yra vietovėse, kur arčiausia privati mokykla pakankamai toli.
Šios mokyklos taip pat skatina įvairių bendruomenių buvimą kartu. Dauguma mokyklų sumaišo mokinius iš genčių bendruomenių, Bengalus ir Bengalų musulmonus. "Anksčiau šios bendruoenės gyveno atskirai. Ši mokykla atlieka didelį darbą suvienijant skirtingas bendruomenes. Pažiūrėjite į juos. Atrasite žmonių iš visų bendruomenių," sako Subrata Ačarja, mokyklos Gardži Pietų Tripuroje komiteto narė, rodydama į moterų eilę, kurios atėjo pasiimti savo vaikų. Kelios burkas dėvinčios moterys taip pat buvo tarp jų, kaip šio pareiškimo patvirtinimas.
Sveikata ir higiena yra kita sritis, kur šios mokyklos sukelia revoliuciją kaimiškoje Triproje. Reguliarūs sveikatos patikrinimai organizuojami, kad užtikrintų sveikatą ne tik vaikams, bet ir jų tėvams. "Sveikatos stovyklos mums davė daug naudos," pareiškia Biti Rai, kurios duktė mokosi Garžy mokykloje. Kalšyje mokykla organizavo vakcinaciją nuo hepatito visiems vaikams, jų tėvams ir kitiems kaimiečiams. "Ši mokykla veikia kaip susitelkimo punktas sveikatai ir higienai vietovėje. Dėl poveikio kaimiečiai labiau priima mūsų sveikatos ir higienos kampanijas," samprotauja Nandalal Boumik, Juvačarija dirbantis vietovėje.
Iš mokyklos
Ne tik vaikai, bet ir vyresni įgauna galią. "Po Gyvenimo meno, aš jaučiausi labai užtikrinta savo sugebėjimais, kad dabar aš sugebu mokyti kaimo mokykloje. Nors aš mokiausi iki vidurinės mokyklos lygio valstybinėje mokykloje, nebuvau užtikrinta daryti ką nors pati. Bet dabar aš mokau mokykloje," patvirtina Rešma Debverma Guribario mokykloje. Šanti Rai iš Malsūmpara yra kita. Ji turėjo galimybę mokytis tik iki IX klasės. "Aš pasiryžau užtikrinti, kad mano kaimo vaikai nekentėtų dėl galimybių trūkumo. Todėl, kada Gyvenimo menas atidarė mokyklą, aš nutariau mokyti šioje mokykloje."
Šios damos yra pirmūnės, nes jos sulaužė visuomeninius barjerus ir pasistūmėjo taip toli visuomenėje, kur išsimokslinimas iki šiol neturėjo vietos. Jos gyvena visuomenėje, giliai panirusioje tradiciniame įsitikinime, kuris sukelia daug kliūčių.
Iš tiesų, išsimokslinimas gali pakeisti gyvenimus.