Meditacija yra kelionė nuo judėjimo į ramumą, nuo garso į tylą. Tavyje jau yra poreikis medituoti, nes tavyje įgimtas polinkis ieškoti nekintančio džiaugsmo ir meilės, kurie neišsikraipo ir nevirsta neigiamu.
Ar meditacija yra svetima mums? Tai netiesa, nes tu buvai meditacijoje net prieš gimimą. Gimdoje tu nieko nedarei. Tau net nereikėjo kramtyti maisto; tave maitino tiesiogiai, ir tu laimingas plaukiojai skystyje vartydamasis ir spardydamasis. Tai yra meditacija arba visiškas patogumas. Tu nieko nedarei, viskas buvo padaryta už tave. Ar mums nėra prigimta trokšti tokios visiško patogumo būsenos? Ir sugrįžimas į tą būseną, kurios skonį jau patyrei prieš įžengdamas į pasaulio stumdymąsi ir šurmulį, yra labai natūralus, nes viskas visatoje yra cikliška ir nori sugrįžti atgal į savo ištakas.
Įgimtas polinkis perdirbti viską, ką mes surinkome gyvenime kaip įspūdžius, atsikratyti jų ir sugrįžti į pradinę būseną, kurioje mes buvome gimimo metu, yra meditacija. Ji padaro tave vėl šviežiu, gyvu. Sugrįžti į tą ramumą, savo prigimtį yra meditacija. Tai yra visiškas džiaugsmas ir laimė; malonumas minus susijaudinimas. Virpulys be nerimo yra meditacija. Tai yra meilė be neapykantos arba bet kurios iš priešybių.
Meditacija yra maistas sielai. Kai tu esi alkanas, spontaniškai tu kažką valgai. Jei tu esi ištroškęs, tu geri vandenį. Panašiai siela ilgisi meditacijos, ir šis polinkis yra kiekviename. Taigi nėra nei vieno asmens, kuris nėra ieškotojas. Jie tik to nepripažįsta. Problema ta, kad mes bandome ieškoti to maisto ten, kur jo nėra. Tai tarsi ėjimas į maisto prekių parduotuvę, kai nori degalų savo automobiliui. Tu vis eini per maisto prekių parduotuvę sakydamas: "Aš noriu degalų savo automobilui." Tai neveiks, nes tau reikia eiti į degalinę. Todėl, rask tinkamą kryptį. Meditacija įvyksta pereinamuoju laikotarpiu. Tiesą sakant, meditacija nutinka, tu negali daryti jos. Tu gali tik sukurti tinkamą aplinką, kad ji nutiktų.
Meditacija yra energijos ir proto pakylėjimas, ir jos paskleidimas į išorę. Kai esi laimingas, tu sieji ją su plėtimosi pojūčiu. Ir kai tik jauteisi nelaimingas, tu siejai ją su mažėjimo arba susitraukimo pojūčiu. Tavyje yra kažkas, kas plečiasi, kai esi laimingas, ir traukiasi, kai esi nelaimingas. Bet mes niekada nekreipiame dėmesio į tą, kas traukiasi arba plečiasi. Mes tik laikome savo dėmesį išorėje; mes nekreipėme dėmesio į priežastį.
Išminčius Gaudapadačarja sakė: "Tavyje yra kažkas, kas plečiasi, ką verta pažinti." Net žvilgtelėjimas į šią sąmonę, šią energiją tavyje gali padaryti tavo šypseną veide labai stiprią, kad niekas, kas benutikų, negalės paimti jos iš tavęs. Niekas negali padaryti tavęs nelaimingu ar paimti iš tavęs gyvenimo džiaugsmą. Gyvenimas staiga įgyja kitą išmatavimą, kai tik tu pažvelgi į kažką viduje, kas plečiasi. Tau nereikia palikti daiktų čia ir eiti. Tiesiog buvimas tarp viso triukšmo, ir vis tiek atpažinimas, kad grožis yra toks nuostabus, toks žavintis čia ir dabar, ir tai yra meditacija, kuri yra aukščiausia malda. Visos galios paslėptos tikrajame Aš, ir viskas pasireiškia, kai tu susijungi su savo sąmone.
Išmintis šiame straipsnyje remiasi kalbomis ir pokalbiais, kuriuos Jo Šventenybė Šri Šri Ravi Šankaras pasakė įvairiuose satsanguose visame pasaulyje.