Kokį norėtum save matyti – laimingą ir trykštantį entuziazmu ar nuobodų ir sunkiai sukalbamą?
Kartais mėgsti, kad tau pataikautų, tave ramintų ar įtikinėtų, todėl nutaisai rūstų, susirūpinusį veidą ir sunkiai duodiesi sukalbamas. Visą laiką raminti ir maloninti dešimtį paniurėlių – labai varginantis užsiėmimas. Vaikštantieji ištįsusiais veidais ir puoselėjantieji lūkesčius, kad kiti juos ramins ir įtikinės, tuos kitus atbaido. Taip dažnai elgiasi įsimylėjėliai. Jie išeikvoja daugybę energijos meilikaudami ir taip sumenkina akimirkos džiaugsmą ir šventiškumą.
Retkarčiais gali parodyti savo nusiminimą, tačiau dažniau taip elgdamasis apsunkinsi ir save, ir mylimus žmones.
Jeigu jautiesi prislėgtas, nuramink ir pamalonink save pats – nelauk, kol kiti tai padarys. Poreikis, kad tave nuramintų kas nors kitas, yra storžieviškumo požymis. Tai neišmanymo pagrindas. Jei nori dėmesio – tegauni įtampą.
Neįmanoma pasiekti dieviškąją meilę nepasitenkinimo iškreiptu veidu. Tokia išraiška – nesąmoningo proto požymis. Jei nori skųstis – skųskis Dievui arba guru, nes jų abiejų ausys yra užkimštos!
Būk toks žmogus, kurio entuziazmas niekuomet neišsenka, kad ir kas nutiktų.
