Garbinimas – brandos ženklas

Kad įsižiebtų liepsna, reikalinga erdvė. Tokiu pačiu būdu, kad žmogus savo gyvenime galėtų pakilti, jam reikalingas idealas, jam reikia kažką dievinti ir garbinti. Garbinimas yra meilės ir pripažinimo kulminacija. Garbinimas neleidžia meilei pavirsti neapykanta ar pavydu, o pripažinimas neleidžia įsivyrauti menkai savigarbai. Gyvenime, jei nieko nedievinate ir nebranginate, būsite pilni neigiamų jausmų. Žmogus, kuris nieko negarbina ir nedievina, būtinai puls į depresiją. Dievinimo trūkumas visuomenėje daugelį nuvedė prie emocinių, psichologinių ir socialinių problemų. Jei gyvenime neturite nieko, ką galite iškelti į viršų, toliau būtinai seka savanaudiškumas, arogancija ir smurtas. Vienas kito dievinimas ir garbinimas visuomenėje pašalina stresą ir puoselėja gailiaširdiškumą bei meilę. Praėjusiame amžiuje buvo manoma, kad garbinimas yra necivilizuotas ir neprotingas dalykas. Buvo manoma, kad garbinimas kyla iš vergiško mentaliteto. Iš tiesų viskas yra priešingai. Garbinimas gali vykti tik per dėkingumą, bet ne per vergišką mentalitetą. Garbinant susijungia bendrumas, meilė, garbinimas ir pagarba. Be bendrumo jausmo garbinimas ar idealizmas gali sukelti žemą savigarbą. Senovės žmonės tai žinojo, todėl jie reikalavo, kad žmonės jaustųsi esantys dalimi to, ką jie garbina. Jie skatino žmones garbinti saulę, mėnulį, kalnus, upes, augalus, gyvūnus ir žmones. GARBINIMAS TIKRĄJA PRASME YRA BRANDOS, O NE SILPNUMO ŽENKLAS.

Klausimas: Sakėte, kad garbinimas yra meilės kulminacija. Ar garbinimas taip pat turi kulminaciją?

Šri Šri Ravi Šankaras: Garbinimo kulminacija yra Savęs pažinimas, Samadhi.