Gailestingumas rodo intymumo trūkumą. Jis rodo atstumą; bendrumo trūkumą. Jums nereikia gailestingumo, bendraujant su artimais ir brangiais žmonėmis. Niekada neišgirsite tėvų sakant „Aš gailiuosi savo vaikų.“ Jūs gailitės tų, kurie, jūsų manymu, jums nepriklauso. Gailestingumas rodo pyktį, nuosprendį ir valdžią. Kai prašote pasigailėjimo, esate egocentriški. Norite, kad jums būtų netaikomas priežasties ir pasekmės įstatymas. Tai taip pat rodo drąsos ir narsos trūkumą. Kartais gailestingumas yra kliūtis augimui. Žinoma, gailestingumas atneša komforto ir paguodos, tačiau jis gali pakenkti transformacijos procesui. Jei lapai prašytų pasigailėjimo nekristi, jie nebūtų transformuoti. Kai žinote ir pasitikite kūrybos procesu, tiesiog džiaugsitės. Mažas protas savo prigimtį perkelia į Dieviškąjį protą. Tik padarę klaidą galvojate, kad Dievas pyksta ir jus teisia, tik tuomet prašote pasigailėjimo. Dievas yra visažinis ir visus mylintis; gailestingumui nelieka vietos. Ar žinote, kad nejaučiu gailesčio? Kai yra artimumas, gailesčiui nelieka vietos.
