Liepsnai įsidegti reikia erdvės virš jos. Lygiai taip pat, kad žmogus savo gyvenime pakiltų, jam reikia idealo, reikia ką nors garbinti. Garbinimas yra meilės ir pripažinimo kulminacija. Garbinimas apsaugo meilę nuo virtimo neapykanta ar pavydu, o pripažinimą nuo tapimo žema savigarba. Jeigu gyvenime nieko neaukštini, tave užplūs negatyvumas; jeigu žmogus neturi ko garbinti, jį neabejotinai užpuls depresija.
Garbinimo trūkumas yra daugelio emocinių, psichologinių ir socailinių visuomenės problemų priežastis. Jeigu neturi gyvenime ką aukštinti, savanaudiškumas, pasipūtimas ir smurtas neišvengiamai seks tau įkandin. Tarpusavio pagarba ir garbinimas išvaduoja visuomenę iš streso ir puoselėja atjautą bei meilę.
Praėjusiame amžiuje buvo mokoma, esą garbinimas yra necivilizuotumo ir neprotingumo požymis. Garbinimas buvo kildinamas iš vergiškos galvosenos. Tačiau yra atvirkščiai. Garbinimas gali kilti tik iš dėkingumo, ne iš pataikavimo.
Podraug su garbinimu eina meilė, garbė, pagarba ir priklausymo jausmas. Nejaučiant bendrumo, garbinimas arba idealizmas gali tapti žemos savigarbos priežastimi. Senovėje žmonės tai žinojo, todėl atkakliai tvirtino, jog būtina jaustis to, ką garbini dalimi. Jie skatino garbinti saulę, mėnulį, kalnus, upes, augalus, gyvūnus ir kitus žmones.
IŠ TIKRŲJŲ GARBINIMAS YRA BRANDUMO, O NE SILPNUMO POŽYMIS.
Klausimas: "Sakėte, kad garbinimas yra meilės kulminacija. Ar garbinimas irgi turi kulminaciją?"
Garbinimo kulminacija yra savęs pažinimas, samadhi.
