Kokia yra tiesa apie gyvenimą?

Tiesa yra tokia, kad penki pojūčiai eina į išorę. Potraukis išoriniam pasauliui yra didesnis, ir potraukis vidiniam pasauliui yra mažesnis. Tai yra pirma ir svarbiausia gyvenimo tiesa. Mes norime išsivaduoti iš šio potraukio išorei, nes kuo daugiau patenki į šį potraukį išorei, tu iš jo daug negauni, bet tau labai sunku palikti jį. Tai yra pirma tiesa apie gyvenimą.

Taigi kas nutinka, kai tu nusileidi šiai traukai? Tu iš jos gauni liūdesį. Tu trokšti džiaugsmo ir eini paskui jį, bet baigi liūdėdamas.
Ar patyrei tai? Visi mūsų pojūčiai yra link išorinio pasaulio; noras matyti, girdėti, uosti, lytėti arba jausti skonį.

Dabar, jei tu keliauji link šių norų, ar pasitenkinsi? Trumpam tu jausi pasitenkinimą, bet tuoj tu tapsi neramus. Tai yra antra tiesa, kad tu gauni pasitenkinimą akimirkai, bet tai užgesta, ir tu lieki nerimastingas. Kiekvieną kartą tu vaikaisi troškimo išsipildymo, tu gauni nerimą, kuris nuolat didėja, ir laikui bėgant, tau išsivysto abejingumas; apatija.

Daug gero maisto stovi prieš tave, bet tau nesinori valgyti to maisto. Namuose yra tiek daug CD su gera muzika, bet tau neįdomu jos klausytis. Tu esi vedęs, ir tavo partneris yra namuose, bet tau seksas nebeįdomus. Gražūs drabužiai laikomi tavo spintoje, bet tau neįdomu juos dėveti. Abejingumas ir apatija gimsta iš nerimastingumo didėjimo, kuris kyla, kai tu sieki išpildyti žemiškus troškimus vieną po kito.

Tai yra užburtas gyvenimo ratas.

Yra potraukis, tu nuėjai už potraukio ir patyrei trumpalaikį pasitenkinimą ir džiaugsmą, ir tada tapai neramus. Kai tapai neramus, tada džiaugsmas dingo, bet neramumas pasilieka. Neramumas didėja ir kaupiasi, ir tada gimsta nesidomėjimas ir apatija!

Žmonės vyksta pamatyti vietų; kai kurie žmonės nuvyko į Misurį aplankyti muziejų. Jie tik nuėjo į restoraną ir pavalgė, ir tada pasakė: "ką tokio pamatysime muziejuje, užmirškime tai!"
Jie atvyko iš taip toli pamatyti muziejų, bet nepamatė nieko!
Kai kurie žmonės nukeliavo visą kelią į Vaišno Dėvi iš Bangalorės, pamatė supančius kalnus ir eilę į šventyklą ir grįžo neaplankę šventyklos. Neįdomu.

Kai prote yra neramumas, jis neleidžia niekuo pasimėgauti. Tai yra didžiausias žmogaus gyvenimo rūpestis. Pasibjaurėjimas išsivysto viskam, tačiau sunku pasiduoti. Jei būtų lengva išsižadėti, kai įsigali nesidomėjimas, būtų puiku, bet neramumui didėjant vis tiek sunku jį palikti.
Šioje situacijoje, ką turėtum daryti? Reikėtų būti Antarmukh, eiti į vidų.

Kaip eiti į vidų? Čia viskas užstringa. Nesugebama nei eiti vidun, ir nebėra žavesio išorėje - nei čia, nei ten.

Niekas šiame pasaulyje netraukia, ir tuo pat metu nesugebama savo proto įkurdinti meditacijoje.

Ką daryti šiomis sąlygomis? Kaip pakeisti šį potraukį. Tai yra didžiausias Klausimas!

Aš neturiu atsakymo, tik šį klausimą.

Tiesa yra ta, kad atsakymas turi išaugti iš vidaus. Taip, kaip pasėjama sėkla, ir iš jos išauga daigas, kuris išauga į medį, kuris žydi ir duoda vaisių. Šios sėklos sėjimas yra satsangas.
Satsangas reiškia kreipti dėmesį į "Kokia yra Tiesa apie Gyvenimą".

Kaip pasėti šią sėklą? Pirmiausia suvokti, kas yra gyvenimo tikrovė. Suvok šiandien, kad pojūčiai susitelkę į išorę, ir linkę į patrauklumą. Nukreipus į išorę, nepatiriama jokio pasitenkinimo. Trumpalaikis malonumas patiriamas, bet su juo ateina neramumas, kuris tada susikaupia, nuvesdamas į abejingumo būseną. Kai mes atpažįstame ir pripažįstame šią tiesą, ir priimame ją, pusę darbo padaryta.
Dauguma žmonių nenori pamatyti šios tiesos apie gyvenimą. Būtina drąsiai sutikti ją. Satsango reikšmė yra "kokios yra gyvenimo tiesos." Pirmiausia nustatyk jas.

Toliau, kaip įveikti potraukį?

Tam kad įveiktume potraukį, mums reikia dar didesnio potraukio; tik tada mažesni potraukiai išnyksta.
Pirmas būdas yra, kai Meditacijoje, Žiniose ar Sevoje atrandamas malonumas, ir tada potraukis pasaulio malonumams pradeda blėsti.

Antra, jei yra didelis įsipareigojimas priežasčiai ar kokiam nors darbui, tada taip pat potraukis kitiems dalykams nublanksta.
Aš pažinojau matematikos profesorių, kuris eidamas gatve kalbėdavo su savimi, mosikuodavo rankomis ir spręsdavo matematines problemas savo prote. Žmonės manydavo, kad jis išprotėjęs. Kartais eidamas namo jis praeidavo savo namą, kol šeimos nariai nepašaukdavo jo.
Namų ūkis, maistas ir gėrimas, niekas jam nerūpėjo. Jis buvo taip įnikęs į matematiką. Jis sugalvojo visiškai naujos discipilnos matematiką ir net parašė knygą - jis labai tai mylėjo. Taip pat yra mokslininkai, kurie visiškai nesidomi maistu ar gėrimu. Koks tik pagrindinis išradimas įvyko šiame pasaulyje, išradėjus visiškai suvalgydavo tas vienas išradimas, kad trauka visiems kitiems daiktams pasaulyje nublankdavo. Toks didelis atsidavimas!

Trečia yra pritaikyti suvaldymo priemones per žinias. Kaip automibilyje stabdžiai naudojami, kai tik bijomasi avarijos.
Todėl karts nuo karto, jei vairagja (beaistriškumo) stabdžiai naudojami, tada taip pat tu gali tapti abejingas išorės apžavai.

Nepaisant visų šių, jei jautiesi alkanas, ištroškęs, mieguistas arba trokšti ką nors pamatyti, tada tu gali sakyti, kad pojūčiai elgiasi pagal savo būdingą prigimtį, bet aš esu atskiras nuo jų, ir aš esu ramybėje.
Įprasta pojūčių sugebėjimams veikti pagal jų polinkius. Todėl vietoje to, kad bartų save, žmogus tampa nešališkas, laisvas ir ilsisi.
Pojūčių malonumas įgyjamas stengiantis, bet tikra laimė yra malonume, sulaukiamame būnant be pasatngų, meditacijos malonume. Laimė, kuri kyla iš meditacijos yra daug daug kartų didesnė, nei malonumas, gautas stengiantis.

Tam, kad mėgautųsi bet kuo, žmogui reikia įdėti pastangų. Tokiu būdu mėgavimasis bet kuriuo iš pojūčių išsklaido energiją, ir užeina nuovargis, nes čia įtraukiama pastanga. Patogumas, gautas veikiant, yra mažesnio lygio, tuo tarpu patogumas, kylantis iš neveikimo (meditacijos) yra be galo daug kartų aukštesnis. Gilus poilsis, kurį žmogus gauna iš meditacijos, sukelia budrumą kūne, kuria energiją, ir neramumas užgesta.

Todėl kai tik mes sukaupiame neramumą, mes galime jo atsikratyti giliai medituodami. Tai yra labai svarbu.

Kas yra tiesa? Kelias, kuriame yra džiaugsmas, kuriame nėra liūdesio. Tai yra vidinis ilgesys, kad mes turėtume surasti tokią laimę, kuri nesusimaišiusi su apgailestavimu, nerimu ir abejingumu. Šis siekimas yra dvasinis tyrinėjimas, ir tas, kuris tuo užsiima, žinomas kaip 'Saadhak'.

Lengva kalbėti ir girdėti apie tai, bet pakankamai sunku praktikuoti, bet tai nėra neįmanoma. Saadhak'ui, kurio širdyje šis troškimas prabudo, aš sakyčiau, nėra sunku. Štai tada kyla malda.

Kai žmogus yra labai ištroškęs, jis maldauja: "Prašau, duok man truputį vandens." Tokiu pat būdu ilgesys turėtų stipriai kilti tokios rūšies ramybei. Stiprus ilgesys surasti tą vieną, kuriame visa kita gali būti atrasta. Tas, kuris yra apimtas šio troškimo, yra žinomas kaip saadhak.

Dabar neklausinėk savęs, ar esu saadhak ar ne, "Aš neturiu to smarkaus ilgesio, ką aš padarysiu, aš tik atėjau ir atsisėdau čia."
Tiesiog manyk, kad esi saadhak. Taip pat pripažink, kad tave truputį traukia, ir tas potraukis mažėja.
Prieš kelis metus tavo turėtas potraukis ir prisirišimas, ar jis vis dar toks pats dabar? Ne! Taikant žinias ir laikui bėgant potraukis mažėja.

Žinios ir laikas, reikia abiejų. Potraukiui mažėjant protas ilsisi ir tampa tylus, ir kai išgyvenamas poilsis, išgyvenamas Dievas.

To Download PDF, Click here