Aš giedu savo mylimojo vardą kiekvienu įkvėpimu. Mylimasis yra be trūkumų - tobulas. Bet būdamas įsimylėjęs, aš praradau savo gerą vardą.
Kuomet jauti tiek daug meilės, prisiimi visišką atsakomybę už bet kokį nesusipratimą. Galbūt tik tą akimirką išoriškai nerimauji. Tačiau jeigu nejauti nerimo širdyje, tu pasieki tobulą suvokimą. Patiri būseną, kuomet išnyksta visos problemos ir visi skirtumai, o šviečia tiktai meilė.
Paprastai mes užstringame ties mūsų skirtumais, nes nebesuvokiame savęs. Meilės vardu mes bandome manipuliuoti ir kontroliuoti kitą žmogų. Natūralu, jog mylėdami norime, kad tas žmogus būtų tobulas.
Nuo kalno viršūnės niekada nepamatysi žemės duobių. Iš lėktuvo ji atrodo tokia lygi. Taip pat jausdamasis pakylėtai, tu nematai kitų trūkumų. Tačiau nusileidęs ant žemės, tu visuomet regi duobes. Jeigu nori jas užpildyti, turi jas matyti. Negali pastatyti namo, kybodamas ore. Negali dirbti žemės, nepastebėdamas duobių, neužpildydamas jų, neišnešdamas akmenų...
Būtent todėl ką nors mylėdamas, būdamas arti, pastebi visas ydas. Tačiau suradę trūkumus, mes sunaikiname meilę, o užuot padėję užpildyti spragas - pabėgame. Ką nors mylėdamas ir matydamas jų ydas, pasilik su jais ir padėk užpildyti spragas. Tai yra išmintis.
