Sunku matyti Dievą kaip beformį ir sunku Dievą matyti kaip formą. Neapibrėžtumas yra toks abstraktus, kad Dievo forma atrodo per daug apribota. Taigi, kai kuriems žmonėms labiau priimtina būti ateistais. Ateizmas nėra realybė; tai – tik patogumo klausimas. Kai turite ieškojimo dvasią, arba ieškote tiesos, ateizmas sugriūna. Su ieškojimo dvasia negalite atmesti kažko, ko nepaneigėte. Ateistas atmeta Dievą jo nepaneigęs. Norėdami paneigti Dievo egzistavimą, privalome turėti didžiulę išmintį. O kai turime milžinišką išmintį, jo paneigti negalime! (Juokas) Kad galėtume pasakyti, kad kažkas neegzistuoja, turime žinoti apie visą visatą. Taigi, niekada negalite būti šimtu procentų ateistas. Ateistas – tai tik miegantis tikintysis! Kai žmogus sako „Aš niekuo netikiu“, tai reiškia, kad jis privalo tikėti savimi, taigi, jis tiki savimi – tuo, apie kurį jis net nežino! Ateistas niekada negali būti nuoširdus, nes nuoširdumui reikalingas gilumas, o ateistas atsisako pasinerti į savęs gilumą. Kadangi eidamas giliau jis randa tuštumą, visų galimybių lauką – jis turi priimti tai, kad yra daugybė paslapčių, kurių jis nežino. Tada jam reikėtų pripažinti savo neišmanymą, o tai padaryti jis atsisako, nes tą akimirką, kai jis bus nuoširdus, jis pradės rimtai dvejoti savo ateizmu. Rasti ateistą be abejonės yra praktiškai neįmanoma! Taigi, niekada negalite būti nuoširdus, neabejojantis ateistas. Ką daro ateistas, kai jis supranta savo neišmanymą? Kur jis eina? Ar jis eina pas Guru? Ką su juo daro Guru? (Palaukite kitos savaitės išminties!)
